Atšilus orams į miestų ir miestelių gatves pamažu grįžta dviratininkai. Dviračių entuziastai, neatsisakantys šios transporto priemonės ištisus metus, drąsina tuos, kurie dar nepasiryžo į darbą, universitetą ar susitikimą vykti dviračiu ir teigia – dviratininku negimstama, o tampama. 3 dviračių mohikanai dalinasi asmeninėmis istorijomis apie tai, kaip pamilo dviratę transporto priemonę, tapusią neatskiriama jų gyvenimo dalimi ir ragina visus, išgyvenančius tą patį, rodyti pavyzdį aplinkiniams, nes geras pavyzdys užkrečia.

Paulius Bakutis. Gyvenimas be automobilio – smagus gyvenimas. 

Aktyvus dviratininkas Paulius Bakutis iš Kauno sako: „važiuoju per pliurzę, važiuoju per sniegą, o kur nepravažiuoju – dviratį nešu“. Paulius jau 7 metus mina pedalus, 5 iš jų – intensyviai. „Pradėjau važinėti, nes susirūpinau aplinkos tarša ir savo sveikata. Dirbau sėdimą darbą ir jutau, kad trūksta fizinio aktyvumo. Dviratis atrodė puiki išeitis – malonus kasdienis fizinis krūvis ir jokios taršos aplinkai,“ – savo dviratininko istoriją pradeda Paulius. Kasdien dviratininkas numina apie 20 km – mina į darbą ir atgal, lankosi renginiuose, susitikimuose. Savaitgaliais bei atostogų metu dviračiu Paulius įveikia didžiulius atstumus (pvz. Druskininkai-Kaunas, Kaunas-Klaipėda). „Tai padeda atsipalaiduoti ir yra tiesiog malonu“ – aiškina jis. Laisvalaikį dviračio Paulius taip pat neapleidžia. „Galima rinktis – keliauti smagiai, arba nesmagiai. Aš renkuosi pirmą variantą,“ – dviračio pasirinkimą tolimoms kelionėms aiškina jis. Planuodamas atostogas dviratininkas atidžiai renkasi maršrutą ir sugaišta ne mažai laiko, nes stengiasi važiuoti palei vandens telkinius, miškus, vaizdingas vietas. Dažnai dviratininko maršrutai nusidriekia palei Švenąją ar Nemuną, kerta saugomas teritorijas. „Noriu stebėti gamtos grožį, ne tik minti“ – sako vyras. 

Automobilio dviratininkas net neturi. „Kam jo reikia, jei Lietuvoje yra puikios sąlygos važinėti dviračiu?“ – teiraujasi jis. Pasak Pauliaus, pagrindinis privalumas gyvenant mūsų šalyje – galimybė važiuoti ten, kur norim. Užsienyje taip nėra – daug kas yra aptverta ir neprivažiuojama. Kitas Lietuvos privalumas – palankus reljefas, nevarginantis dviratininkų dideliais kalnais ir stačiais šlaitais. 

Pauliaus svajonė – kelionė dviračiu aplink Europą ar net pasaulį. Pasirengimas tokiai kelionei, pasak dviratininko, yra nelengvas: „sunkiausia yra sukurti maršrutą, kuriuo važiuojant būtų galima dar ir gamta gėrėtis.“ Ateitį Paulius taip pat sieja su dviračiais – planuoja įsigyti dviratį kroviniams vežti.

Darius Mileška. Mašinų gerbėjas, gėdinga ubago veikla ir nepriklausomi vaikai 

Klaipėdietis Darius Mileška važinėjimu dviračiu užkrėtė visą savo šeimą. Ne tik žmona į darbą, bet ir aštunmetė dukra į mokyklą dviračiu rieda visais metų laikais.

Darius teigia, kad dviračio mylėtoju negimė, bet tapo palankiai susiklosčius aplinkybėms ir nugalėjus moralinius tabu. „Buvau didelis automobilių gerbėjas, važinėjau sportiniu automobiliu. Kai išvykau gyventi į Vokietiją, kur transportas yra ganėtinai brangus ir daugybė žmonių važinėja dviračiais, sulaukiau primųjų aplinkinių pasiūlymų sėsti ant dviračio. Tačiau tada mano tylus atsakas būdavo labai stereotipinis: kaip aš čia dabar važiuosiu kaip ubagas?. Atrodė tai kažkokia gėdinga veikla. Tik ilgainiui, stebint kostiumuotus įmonių vadovus, pasipuošusias ir aukštakulniais avinčias moteris bei labai turtingus žmones, važinėjančius dviračiais, mano požiūris pasikeitė ir pats išdrįsau sėsti ant dviračio“ – prisimena Darius. Vėliau jis sutiko žmoną, dviračių mylėtoją, ir dabar savo vaikus taip pat sodina ant dviračio. Reziumuodamas savo patirtį Darius teigia, jog pomėgis dviračiams susiformuoja žmogui subrendus: „Pirma atsiranda meilė automobiliui, po to – dviračiui“.

Darius iki šiol prisimena įsimintiniausią kelionę, kurios metu drauge su žmona dviračiais pervažiavo 7 šalis. Kelionė truko 5 savaites. „Per tą laiką spėjome net ir didžiuosius Europos miestus apžiūrėti “ – sako Darius. Jis teigia, jog kelionė nebuvo tokia sunki, kaip tikėjosi, ir nedvejodamas ryžtųsi pakartoti iššūkį. „Jei turėčiau daugiau laiko ir lėšų, tik taip ir norėčiau leisti laisvalaikį“ – pasakoja dviratininkas.

2 dukras turintys vyras teigia, kad vaikai patys noriai važiuoja dviračiais: „vyresnioji 8 metų dukra savarankiškai į mokyklą važiuoja nuo pirmos klasės ir džiaugiasi savo nepriklausomybe, o mažoji, kuriai vos dveji, tiesiog veržiasi į krovininio dviračio lopšį“. Darius sako, jog daugelis aplinkinių netoleruoja jų pasirinkimo leisti mažamečiui vaikui važiuoti dviračiu į mokyklą net žiemą. Tačiau dviračių entuziastas jaučiasi visiškai saugus: „mes su žmona patikrinom maršrutą, mūsų dukra žino svarbiausius važiavimo dviračiu principus bei saugaus eismo taisykles, tinkamai pasirūpiname jos apranga ir dviračio priežiūra“. Žiemą, pasak Dariaus, svarbu naudoti šipuotas padangas, pasirūpinti, jog nesušaltų galunės – dėvėti šiltas pirštines, batus bei kepurę. Didžiausia tikimybė sušalti tuomet, kai sustoji. Jaunas tėtis prisimena, jog dukrai pradėjus lankyti mokyklą, teko kalbėtis su mokyklos direktore ir pačiam imtis iniciatyvos įrengiant dviračių stovą. „Stovo nebuvo, o dviračio saugumą vis tik užtikrinti reikia, bet viskas yra išsprendžiama,“ –įsitikinęs vyras.

Šeima net ir laisvalaikį leidžia keliaudami dviračiais. Ilgiausią atstumą (apie 640 km) visi kartu jie įveikė paėjusiais metais, kai iš atostogų Dzūkijoje į Klaipėdą nustarė grįžti dviračiais. Patyrusi dviratininkų šeima parinko lengvesnį maršrutą, apsauginėmis vėliavėlėmis užsitikrino saugumą ir važiavo tokiu tempu, kuriuo judėjo vyresnioji dukra, mynusi dviratį savarankiškai. „Manau, kad itin geras sprendimas buvo naudoti apsaugines vėliavėles. Jas atlenkėme į kelio pusę ir automobiliai mus lenkdavo normaliai – kaip lėtaeigę transporto priemonę išvažiuodami į priešpriešinę juostą,“ – prisimena Darius. Jo teigimu, vyresnioji dukra kelione liko labai patenkina – paklausta apie panašią išvyką tiesiog nušvinta.

Veronika Kulikauskienė. Dviratininkai transportininkai, dviratis kaip gyvenimo būdas ir mandagūs vairuotojai

Veronika Kulikauskienė (buv. Kulikauskaitė), drauge su vyru, Frank Kulikausku (buv. Wurft) turinti dviračių nuomos verslą, šia transporto priemone susidomėjo jau vaikystėje. „Gerai atsimenu, kai vaikystėje su mama, broliais ir seserimi važiuodavom į bažnyčią. Tėvai labai palaikė ekologines idėjas. Su jomis užaugau ir aš,“ – sako Veronika. Vėliau meilė dviračiams niekur nedingo. Moteris prisimena, kad dar studijų metais žmonės ją asocijuodavo su dviračiu. „Universiteto kiemsargis kartą pasigyrė specialiai dėl manęs nuvalęs sniegą nuo dviračių stovo, mat buvau vienintelė studentė, važinėjanti dviračiu žiemą. Taip pat buvo nutikimas, kai vienas pažįstamas prasilenkdamas mieste manęs nepažino – mat tądien vaikštinėjau pėsčiomis ir dviračio neturėjau,“ – juokiasi dviračių entuziastė. 

Veronika skaičiuoja jau penktus intensyvaus važinėjimo dviračiu metus ir save priskiria dviratininkams transportininkams – tiems, kuriems dviratis yra pagrindinė transporto priemonė. Pasak moters, egzistuoja ir kita dviratininkų grupė – dviratininkai sportininkai. Jiems dviratis – sporto įranga, įnagis, jie tobulina vieną iš važinėjimo dviračiu stilių (pvz. plento, kalnų ar kt.) ir dažniausiai eisme net nedalyvauja. „Žmonės dažnai visus dviratininkus priskiria vienai kategorijai, nors jos labai skiriasi, gali viena apie kitą mažai ką žinoti. Šios grupės dviračiu važinėja skirtingai ir dėl visai kitų priežasčių“ – teigia pašnekovė ir prideda: „anksčiau dviratis man buvo tik transporto priemonė, dabar – gyvenimo būdas. Važiuoti dviračiu yra tiesiog gera“.

Veroniką labiausiai džiugina galimybė padėti kitiems žmonėms atrasti meilę dviračiui. Praėjusią vasarą ji inicijavo mokymus suaugusiems „Dar ne per vėlu pradėti minti“, o šiais metais įkūrė klubą „Lediniai ratai“. „Pirmiausiai galvojau suburti šaltuoju metų laiku važinėjančias moteris, tačiau draugai pastebėjo, kad tokio klubo trūksta ir vyrams. Taip gimė bendras klubas, kurio veiklose dalyvauja ir labai patyrę, ir ką tik važinėjimo žiemą paragavę dviratininkai,“ – teigia iniciatorė. Klubo nariai dalinasi patirtimi, rekomandacijomis, rengia žygius, diskutuoja.

Nors Veronika yra aktyvi dviračio entuziastė, automobilio ar kitų transporto priemonių visiškai neatsisako: „kartais mėgstu pasivaikščioti, kartais – naudojuosi viešuoju transportu, kai turime daugiau daiktų ar atstumas yra tolimesnis – važiuojame automobiliu. Vis tik, pagrindine transporto priemone mūsų šeimoje išlieka dviratis.“ Veronika labiausiai vertina dviračio ekologinę reikšmę ir patogumą: „niekada nekyla problemų dėl automobilio pastatymo, dviračiu greičiau įveikiu netolimus atstumus, galiu judėti sau patogiu tempu, naudotis didesnio mobilumo patogumais“. Veronika taip pat pastebi, jog važinėjimas dviračiu besąlygiškai prisideda prie sveikatos stiprinimo – judant deginamos kalorijos, mynimo veiksmas mažiau apkrauna sąnarius. „Kai kam taip pat svarbus ir emocinis veiksnys – važiuodamas dviračiu jautiesi tarsi skristum“ – prideda dviratininkė.

Kalbėdama apie važinėjimo dviračiu sąlygas Lietuvoje, Veronika teigia, kad  infrastrukūros trūkumus kompensuoja dviratininkų laisvė. „Mano ir užsienio turistų patirtis rodo, kad lietuvių vairuotojai yra labai pakantūs ir mandagūs dviratininkams. Jie lengvai praleidžia, nėra tokie griežti, kaip, tarkim, olandai. Svarbu užmegzti akių kontaktą ir pačiam būti mandagesniam,“ – dėsto dviratininkė. Pasak pašnekovės, Olandijoje, kur dviračių infrastruktūra yra labai išplėtota, vairuotojai ir policija labai griežtai vertina bet kokius dviratininkų mėginimus važiuoti ne jiems skirtais takais.

3 entuziastai bendrai: važinėjimas žiemą, tendencijos ir gero pavyzdžio užkratas 

Visi kalbinti dviračių entuziastai šia transporto priemone važinėja ir žiemą. Jie vieningai tvirtina, kad diskomforto dėl šalto oro nepatiria – svarbu tinkamai nusiteikti ir apsirengti. O tai padaryti, Pauliaus Bakučio teigimu, kasmet vis lengviau, kadangi vakaruose puliarėjant važinėjimui šaltuoju metų laiku, atsiranda  vis daugiau gamintojų, siūlančių specialią aprangą, o jų kainos nuolat krinta. Jam pritaria ir Veronika Kulikauskaitė teigdama, kad važinėjimas žiemą mažai kuo skiriasi nuo važinėjimo šiltuoju metų laiku: „niekada nesupratau to pasakymo, kad važinėti yra šalta – oro temperatūra juk nesikeičia nuo to, ar eini, ar važiuoji dviračiu, o judėdamas dar ir sušyli“. Darius Mileška sako, kad žiemos klimatas netgi draugiškesnis: „krituliai iškrenda ne skystu pavidalu, todėl mažesnė tikimybė peršlapti. Žinoma, dviračio detalės dėvisi daugiau dėl patekusių druskų ir korozijos, tad žiemą tikslinga važinėti kuo paprastesniais ir pigesniais dviračiais“.

Visi pašnekovai taip pat pastebi kad važinėjimas dviračiu populiarėja ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. „Letuvos dviratininkų bendrija nesenai gavo tyrimo Smiltynėje rezultatus, kurie parodė, jog persikėlusių dviračiu padaugėjo 15 proc.”- sako Paulius Bakutis. Darius Mileška tokią tendenciją pastebi savo aplinkoje: „matau gausėjančias dviratininkų gretas. Vis daugiau ir pažįstamų šeimų sėda ant dviračio“. Veronika Kulikauskaitė antrina kolegoms dviratininkams teigdama, kad gausėjimas labiausiai pastebimas šaltuoju metų laiku: „anksčiau vos keli išdrįsdavo važinėti žiemą, dabar atrodo, jog jų kur kas daugiau“.

Dviračių entuziastai labai pozityviai vertina dviračių transporto ateitį Lietuvoje. Jų teigimu, tai turėtų pamažu tapti lygiaverte alternatyva automobiliui ar viešajam transportui. Norint, kad tai greičiau realizuotųsi, reikalingas paskatinimas. Todėl visi dviračių mylėtojai kviečiami dalintis įspūdžais su savo draugais ir pažįstamais. Šiuo metu tam yra puiki proga – vyksta vaizdo klipų konkursas „Dvirstis susisiekimui“. Jo organizatoriai ragina kurti trumpus filmukus ir laimėti dviratį arba dovanų kuponą dviračių prekių parduotuvėje. Filmukus vaizdo klipų konkursui galima siųsti iki kovo 27 d.

Nuotr. pašnekovų

Lai dviračių ratai ir filmavimo juostos sukasi!